Stebiuosi savo paties tingumu. Laisvo laiko sočiai, o blog'as nesirašo. Tepastebėsiu, kad Edinburgas - neabejotinai gražiausias Anglijos miestas, Londono westend'o miuziklai nuostabūs, o jei ruošies stebėti Londone fejerverkus, būk pasiruošęs dalintis stebėjimo erdve su keliais milijonais kitų akių. Tiek.
O dabar tesilieja padrikas minčių srautas apie emigraciją, kaip tokią. Noriu pačiam sau, ir visiem kitiem kam įdomu, atsakyti į klausimą, kodėl namo gryžta emigrantas?
Trumpai - atvykau ieškoti kažko naujo, tas naujas po kurio laiko tapo senas ir patirtas, o daugiau paskatų pasilikti neatsirado.
Ilgai - istorija prasideda nuo Lietuvos, kur buvau labai patenkintas savo lietuviško gyvenimo kokybe. Bet naivumas, idealizmas ir kiti prieteliai sakė, kad Vakaruose yra dar geriau, o jau galimybių tai nors vežimu vežk. Kad Lietuvoj tu smirsti, ir nieko niekada nepasieksi, o Vakaruose visai kas kita. Ar Anglijoj iš tiesų daug galimybių? Tikrai TAIP, krūvos. Ar tom galimybėm būsi sotus? Tikrai NE.
Po pusės metų Anglijoje tapo aišku, kad gyvenimo kokybė iššoko pro langą. Apie medicinos, švietimo sistemas, servisą jau rašiau, bet ne tame esmė. Blogiausia, kad tu vis dar čia svetimas, supranti, kad reikia dar bent penkių metų pilnam įsiliejimui į vietinę kultūrą, bet įsilieti tu visai nebenori. Lietuvoj liko tavo aplinka, kurioje jauteisi savas. Lietuvoj liko gamta, sodas, tavo šuo, ir visos svajonės. Svajonės, kaip perki Savo Namą, prie kurio bent dešimt arų žemės, ir kaip toje žemėje sodini obelis ir augini japonišką sodą. O Anglijoj dešimt arų neturėsi niekada, čia taip nebūna, maksimum vieną ar du, kuriuos išliesi asfaltu, kad turėtum kur pastatyt mašiną. Lietuvoje liko miestai, aplinka, kuri tau rūpi. Panaršau miestai.net portalo diskusijas, žmonės aktyviai seka kiekvieną naują statinį, fotografuoja eigą, stebi kaip keičiasi jiems mielas miestas. Man taip pat labai įdomus Vilnius, Kaunas. Ar jaučiu panašius jausmus Vakarų Jorkšyrui?, Oi ne...
Sutinku, žmogus gali keistis, adaptuotis, bet tam juk reikia kažkokių gilesnių priežasčių, ar ne? Karjera?, Pinigai? Neblogos priežastys, bet tikrai nepakankamos. Suprantu, kad nesu tipinis emigrantas, kuris galbūt Lietuvoj sunkiai pragyventų, ir kuriam šios priežasys yra daug svarbesnės, bet šiandien ne apie juos.
Kalbu su bendrabarbiais anglais - nemiela ir jiem čia, kodėl? Tos pačios priežastys - prasta bendroji infrastuktūra, paminimas baseinas prie namų, kurį gali sau leisti Kalifornijoj, bet jokiu būdu ne Londone. Jie nori emigruoti į Kanadą, Australiją, JAV ir panašiai( vienas netgi spėjo tą padaryti ). Jiem sunku išvažiuoti dėl tų pačių priežasčių - Anglijoj liktų šeima, sava aplinka kurioje tu užaugai. Visur tos pačios problemos.., įdomu, o ką kalba žmonės Kalifornijoj?, kad juos jau užkniso baseinas, amžinai deginanti Saulė bei amerikoniškas gyvenimo būdas, ir jie svajoja apie senąją-šlapiąją Europą?
Žmogui niekada negana, jis susikuria aibę keisčiausių siekių, ir jei jų nepasiekia, puola krimstis. Džiaugtis tuo ką turi ir gyvent, tobulėt bei Augt savo terpėj sugeba nedaug kas. Norėčiau tapti tokiu žmogumi, ir man vėl suteiktas šansas. Ačiū
Byla uždaryta.
2008-01-24
2008-01-10
Griausmas is giedro dangaus
Prisipažinsiu, pavargau rašyt blog'ą :). Paskutinius mėnesius buvo smagių kelionių, bet tiesiog tingėjosi. Na, o kadangi nuo šiandien aš bedarbis - atsigriebsiu už viską :)
Na bet nuo pradžių: visų pirma mano ex-įmonė vadinasi William Hill. Šįmet sugebėjo iškristi iš Fortune 500, tuom sugadindama man CV, ech.. :) Dirbau aš IT departamente, kuriau naujos kartos sistemas. Priimant į darbą buvo girtasi - atseit tai antras didžiausias IT projektas Anglijoje po NHS. Iš tiesų, keli šimtai žmonių dirbantys prie vieno daikto atrodo įspūdingai. Mano profesinė patirtis fantastiška, manageriai girėsi, kad įvaldė ketvirtą Agile lygmenį, ir iš tiesų projektų valdymas buvo superinis. Tarp programuotojų - jokių studentų, architektai - super kieti, na - profesine prasme galimybės nerealios. Išmokau ir patyriau pasakiškai daug, jaučiu kad Lietuvoj dabar tai jau versčiau kalnus :) O bet tačiau...
Vakar į email atėjo paprastas eilinis laiškelis - rytoj ryte skaitysim pranešimą, prašom dalyvauti. Skaitysim vienu metu dviejuose aukštuose ( mes užimam tris, kiekvienam po kokį šimtą žmonių ), prašom visi dalyvaut. Na, ok, šiandien ryte kaip įprastai aš darbe apie devintą, hmm, keista, nėra interneto, netgi elementaraus kompiuterinio tinklo. Negi tik man?, Kaip ir ne, apsižvalgau, dauguma kolegų krapšto nosis. Kažkas ne taip. Na gerai, reik palaukt pranešimo, pajuokaujam su kolega, kad taip tikisi surinkti daugiau auditorijos :). Po keleto minučių pasirodo vienas iš direktorių tarybos narių, atsiranda mikrofonas, kolonėlės, dabar kalbės..
Ir tada įvyksta kažkas iš pasakų srities. Jis teužtrunka kokias penkias minutes. Pradžioj informuoja, kad IBM vykdė visos IT programos auditą, po to buvo įvertinti biznio prioritetai, na, viena ir kita, bet įmonė nusprendė IT programos nebetesti, o nusipirkti ko jai reikia iš trečios šalies. Tyla..., visi jau supranta, kad kažkas negerai, aš vis laukiu kada kas nors pradės juoktis ir mes gryšim prie normalių darbų. Pranešėjas tesia: "dabar norėčiau, kad visi eitumėt namo". Pradeda linkti keliai.. Informuoja, kad visus kontrakterius atleidžia iš karto, o pastovūs darbuotojai(tame tarpe ir aš) prašomi palikti savo telefono numerį, su jumis bus susisiekta. Mano žvilsnis sustoja ties senior projekto manageriu. Jaučiu kad jam tai naujiena. Žmogelis iš tiesų atrodo nekaip. Dairausi toliau, aplink tik ilgi veidai. Atrodo, kad visi laukia žodelio - joke. Bet pranešėjas pasako ačiū ir išeina.
Atrodo kad mūsų šimtukas žmonių turėtų pakelti triukšmą, bet vietoj to - mirtina tyla. Visi pradeda pamažu eiti prie stalų ir kraustytis daiktus. SURREAL. Jokiam filme nieko panašaus nemačiau. Prie bendros atmosferos trūksta tik dūmų. Pamažu žmonės pradeda burtis į būrelius, kalbėtis. Prisijungiu ir aš. Vienas pagrindinis žodis - shocked, shocked shocked. Visi shocked. Nuo testuotojų iki projekto managerių. Iki pačių vadų. Šito nežinojo niekas. Viskas atrodė visai neblogai, na šiek tiek buvo vėluojama, bet kokybė buvo patenkinama, biznis rodės buvo patenkintas. O staiga, kelių šimtų žmonių paprašoma per dieną pakeisti savo gyvenimus....
Prasideda kalbos. Minima suma - 40 milijonų svarų. Tiek jau yra įdėta į visą programą. Kažkas turi akcijų, pats laikas parduoti, bet turbūt per vėlu, pranešimas jau paskelbtas rinkose. Kontrakteriai, o jų mūsų komandoj dauguma, vaikšto it pardavę žemes. Prasideda kalbos apie socialines garantijas. Panašu kad kontrakteriai liks be jokių kompensacijų. Tiesiog nuo ryt nebegauna algos. O gyvent gi reikia, mokėt mortgage'us ir panašiai. Didžiausias šokas - kad prieš tai nebuvo jokių ženklų, visiem visiem - tai siurprizas. Projektai atrodo gan vykę, esam girdėję tik kalbas kad viskas einasi normaliai. Ne tobulai, bet tikrai normaliai.
Taigi, berašant šį tekstą gaunu skambutį. Pirmadieni esu kviečiamas pasikalbėti į vieną viešbutį :). Darbo vietos matyt jau užkonservuotos :) Pradedu mastyti apie savo planus. Beje, čia nerašiau, bet Vasario 17 turiu bilietus į Kauną :). Į vieną pusę. Taigi nesijaučiu labai nukentėjęs :). Galvoju tik ką įmanoma nuveikti per vieną mėnesį. Bus matyt. Nuotaika vis dar siurreali. Bus proga aprašyt savo kalėdines-naujametines kelionęs į Londoną, Edinburgą. Papasakot ką nors daugiau apie ex-darbą didelėj korporacijoj. Aprašyt priežastis, kodėl jau prieš pusmetį nusprendėm gryžt į Lietuvą. Ir tuo galutinai užversti paskutinį šio blogo puslapį.
Atnaujinta
2008-01-14
Šiandien buvau pakviestas į centre esantį viešbutį aptarti tolimesnės kloties. Kartais stebiuosi kodėl tokiems reikalams reikia prabangiam viešbuty nuomuot konferencijų salę.., na bet tiek to. Šiaip viskas buvo super correct. Manes atsiprašė, kad taip išėjo, pranešė kad atleidžia, ir kadangi turi prieš mėnesį pranešti, tai šiandien ir praneša, o ateinantį mėnesį aš vis dar pas juos dirbu, tik į darbą eiti nereiks. Pinigus už tą laiką mokės kaip visada. Neišnaudotos atostogos taip pat bus išmokėtos. O pats gali mauti atgal į savo Lietuvą kad ir šiandien :). Nu smagu, šiandien pat įdedu CV į Lietuvos paieškos tinklapius ir ieškau Ryanair bilietų, po dviejų savaičių gryžtu !!
Na bet nuo pradžių: visų pirma mano ex-įmonė vadinasi William Hill. Šįmet sugebėjo iškristi iš Fortune 500, tuom sugadindama man CV, ech.. :) Dirbau aš IT departamente, kuriau naujos kartos sistemas. Priimant į darbą buvo girtasi - atseit tai antras didžiausias IT projektas Anglijoje po NHS. Iš tiesų, keli šimtai žmonių dirbantys prie vieno daikto atrodo įspūdingai. Mano profesinė patirtis fantastiška, manageriai girėsi, kad įvaldė ketvirtą Agile lygmenį, ir iš tiesų projektų valdymas buvo superinis. Tarp programuotojų - jokių studentų, architektai - super kieti, na - profesine prasme galimybės nerealios. Išmokau ir patyriau pasakiškai daug, jaučiu kad Lietuvoj dabar tai jau versčiau kalnus :) O bet tačiau...
Vakar į email atėjo paprastas eilinis laiškelis - rytoj ryte skaitysim pranešimą, prašom dalyvauti. Skaitysim vienu metu dviejuose aukštuose ( mes užimam tris, kiekvienam po kokį šimtą žmonių ), prašom visi dalyvaut. Na, ok, šiandien ryte kaip įprastai aš darbe apie devintą, hmm, keista, nėra interneto, netgi elementaraus kompiuterinio tinklo. Negi tik man?, Kaip ir ne, apsižvalgau, dauguma kolegų krapšto nosis. Kažkas ne taip. Na gerai, reik palaukt pranešimo, pajuokaujam su kolega, kad taip tikisi surinkti daugiau auditorijos :). Po keleto minučių pasirodo vienas iš direktorių tarybos narių, atsiranda mikrofonas, kolonėlės, dabar kalbės..
Ir tada įvyksta kažkas iš pasakų srities. Jis teužtrunka kokias penkias minutes. Pradžioj informuoja, kad IBM vykdė visos IT programos auditą, po to buvo įvertinti biznio prioritetai, na, viena ir kita, bet įmonė nusprendė IT programos nebetesti, o nusipirkti ko jai reikia iš trečios šalies. Tyla..., visi jau supranta, kad kažkas negerai, aš vis laukiu kada kas nors pradės juoktis ir mes gryšim prie normalių darbų. Pranešėjas tesia: "dabar norėčiau, kad visi eitumėt namo". Pradeda linkti keliai.. Informuoja, kad visus kontrakterius atleidžia iš karto, o pastovūs darbuotojai(tame tarpe ir aš) prašomi palikti savo telefono numerį, su jumis bus susisiekta. Mano žvilsnis sustoja ties senior projekto manageriu. Jaučiu kad jam tai naujiena. Žmogelis iš tiesų atrodo nekaip. Dairausi toliau, aplink tik ilgi veidai. Atrodo, kad visi laukia žodelio - joke. Bet pranešėjas pasako ačiū ir išeina.
Atrodo kad mūsų šimtukas žmonių turėtų pakelti triukšmą, bet vietoj to - mirtina tyla. Visi pradeda pamažu eiti prie stalų ir kraustytis daiktus. SURREAL. Jokiam filme nieko panašaus nemačiau. Prie bendros atmosferos trūksta tik dūmų. Pamažu žmonės pradeda burtis į būrelius, kalbėtis. Prisijungiu ir aš. Vienas pagrindinis žodis - shocked, shocked shocked. Visi shocked. Nuo testuotojų iki projekto managerių. Iki pačių vadų. Šito nežinojo niekas. Viskas atrodė visai neblogai, na šiek tiek buvo vėluojama, bet kokybė buvo patenkinama, biznis rodės buvo patenkintas. O staiga, kelių šimtų žmonių paprašoma per dieną pakeisti savo gyvenimus....
Prasideda kalbos. Minima suma - 40 milijonų svarų. Tiek jau yra įdėta į visą programą. Kažkas turi akcijų, pats laikas parduoti, bet turbūt per vėlu, pranešimas jau paskelbtas rinkose. Kontrakteriai, o jų mūsų komandoj dauguma, vaikšto it pardavę žemes. Prasideda kalbos apie socialines garantijas. Panašu kad kontrakteriai liks be jokių kompensacijų. Tiesiog nuo ryt nebegauna algos. O gyvent gi reikia, mokėt mortgage'us ir panašiai. Didžiausias šokas - kad prieš tai nebuvo jokių ženklų, visiem visiem - tai siurprizas. Projektai atrodo gan vykę, esam girdėję tik kalbas kad viskas einasi normaliai. Ne tobulai, bet tikrai normaliai.
Taigi, berašant šį tekstą gaunu skambutį. Pirmadieni esu kviečiamas pasikalbėti į vieną viešbutį :). Darbo vietos matyt jau užkonservuotos :) Pradedu mastyti apie savo planus. Beje, čia nerašiau, bet Vasario 17 turiu bilietus į Kauną :). Į vieną pusę. Taigi nesijaučiu labai nukentėjęs :). Galvoju tik ką įmanoma nuveikti per vieną mėnesį. Bus matyt. Nuotaika vis dar siurreali. Bus proga aprašyt savo kalėdines-naujametines kelionęs į Londoną, Edinburgą. Papasakot ką nors daugiau apie ex-darbą didelėj korporacijoj. Aprašyt priežastis, kodėl jau prieš pusmetį nusprendėm gryžt į Lietuvą. Ir tuo galutinai užversti paskutinį šio blogo puslapį.
Atnaujinta
2008-01-14
Šiandien buvau pakviestas į centre esantį viešbutį aptarti tolimesnės kloties. Kartais stebiuosi kodėl tokiems reikalams reikia prabangiam viešbuty nuomuot konferencijų salę.., na bet tiek to. Šiaip viskas buvo super correct. Manes atsiprašė, kad taip išėjo, pranešė kad atleidžia, ir kadangi turi prieš mėnesį pranešti, tai šiandien ir praneša, o ateinantį mėnesį aš vis dar pas juos dirbu, tik į darbą eiti nereiks. Pinigus už tą laiką mokės kaip visada. Neišnaudotos atostogos taip pat bus išmokėtos. O pats gali mauti atgal į savo Lietuvą kad ir šiandien :). Nu smagu, šiandien pat įdedu CV į Lietuvos paieškos tinklapius ir ieškau Ryanair bilietų, po dviejų savaičių gryžtu !!
2007-11-18
Grybai
Sekmadienio ryte nusprendėm pasivaikščioti prie pat namų esančiame parke. Rezultatas nuotraukoje :). Viskas buvo surinkta per keliolika minučių. Anglai praeidami šalia matyt gūžčiojo pečiais. Vėliau Aistės darbe baisiai nustėro, kaip drystat rinkti ir valgyti grybus???, jie gi gali būti nuodingi :). Juokdariai, gaila, kad šiek tiek pavėlavom, uogos ir grybai jau prie pat pabaigos.
Veiksmas vyko prieš gerą mėnesį, nesuprantu, kodėl neparašiau anksčiau :)
2007-11-01
Dar apie Anglijos bankus
Galvojau jau nepostinsiu daugiau :). Bet negaliu išlaikyt savyje viso pasitenkinimo kylančio pagalvojus apie Anglijos bankus.
Norėčiau papasakoti, kaip paskutinį kartą atlikinėjau pinigų pavedimą į Lietuvą. Veiksmas - centriniame banko skyriuje. Daugiau nei pusę erdvės užima čekių gryninimo operacijos, sudėtingoms operacijoms kaip manoji, skirtas valiutos keitimo punktas :). Palaukiu šiokią tokią eilutę, prieš mane stovi pagyvenęs juodukas - matosi kad pirmą kartą. Klausia moteriškės už stiklo, kaip man čia penkis šimtus kanadietiškų dolerių pervesti? Na, ta sako - turi užpildyti va šitą formą - ir kiša jam kopiją. O ta forma, tai kraupi iš tiesų, susigaudyt praktiškai be šansų. Akivaizdu, kad juodukui tas visiškai neįmanoma. Jis bando į kitą stiklo pusę permesti kažkokį lapuką, kuriame surašyti reikalingi duomenys, daugiau jis nieko neturi.. Iš anos pusės jam mandagiai nusišypsoma, ir pasakoma, kad mes formų nepildome, ir paprašoma eiti prie tam skirtų vietų ir užpildyti pačiam. Tas dar bando maldaut, tai gi man reikia labai pervesti pinigėlius, pagelbėkit kaip nors. Aha, pasvajok, juodi ir neturtingi klientai čia niekam nerūpi. Dar mandagiau jo paprašoma suktis pačiam. Aplamai, tas angliškas sterviškumas uždengtas mandagumo kauke jau pradeda knisti. Šypsosi iki ausų ir tau peilį į pašonę.., čia taip įprasta.
Na gerai, ateina mano eilė. Aš jau formą užsipildęs. Prasideda spektaklis :). Pora minučių praleidžiama tikrinant tą formą, tada bandoma kažką įvesti į kompiuterį, uždedamas štampas, kopija gražinama man, ir ate. Oho, viskas užtruko tik penkias minutes. Tik pala, mano pasas vis dar vidinėj švarko kišenėj... Klausiu kaip čia dabar?, ir viskas? Jokios autentifikacijos? Oi sako, apsirikau.., galvojau vienu nuliu mažiau ten buvo parašyta :) Mažiau tūkstančio svarų tipo nereikia jokių tikrinimų. Na, ir tada pradeda kratyti. Paimamas pasas, kreditinė kortelė, išsitraukiama dar viena speciali anketa, ir pradedama klausinėti visokių kvailų klausimų, kaip mamos vardas, kokiu tikslu tu čia tuos pinigus pervedinėji, etc. Atminkim, kad už manęs stovi jau dešimties žmonių eilutė, telaukianti pasikeisti valiutos. Baigus visus patikrinimus, atsiprašoma ir einama visko atšviesti :) Eilutė auga, bet anglai mandagūs :), iš akių matau kad norėtų šitą imigrantą paskersti, bet į akis nesako. Kopijos daromos kokias penkias minutes.., eilutė auga.. Galų gale moteriškė gryžta, gražina visus dokumenus ir ate. Viskas užtruko tikrai geras dvidešimt minučių, jei už manęs stovėjęs kolega butų buvęs lenkų kilmės ir planavęs atlikti panašią operaciją, tai manau anglai eilutėje nebūtų atlaikę.
Beje, tai dar nereiškia, kad operacija buvo atlikta :). Po kelių valandų patikrinus kreditinę kortelę, pinigėliai vis dar ten :). O po keturių dienų, Lietuvos banko sąskaitoje irgi vėjai... Na argi galima gyventi su tokiu servisu?
Dar viena istorija iš laikraščio. Porelė ima kelias paskolas, po to riša į vieną ir panašiai. Sumoje paima 40k svarų ir +20k sumoka draudimui nuo galimo nedarbo :). Skundžiasi kad išdūrė. Kai kas tai vadina apgavyste, bet bankui tai sėkmingas verslas.
Dar vienas pavyzdėlis, beje šviežias šios dienos. Gaunu laišką, jame banko pasiūlymas investuoti. O investuoti TAIP LENGVA. Tereikia parašyti, kiek nori kas mėnesį investuoti, pasirašyti, siųsti atgal paštu, ir VISKAS, tau kas mėnesėlį nuskaičiuos pinigėlius. Apie bet kokius komisinius ar panašiai nė žodelio. O tie komisiniai beje nežmoniški. Kyla keistas noras su ta anketa eiti į teismą, nes iš tiesų tai elementarus sukčiavimas, bet ech...
Rodos šioj šaly daug kas gyvena iš apgaulių, ir tam kad jos geriau sektųsi, daug šypsosi ir yra labai mandagūs. Šlykšti šalis.
Norėčiau papasakoti, kaip paskutinį kartą atlikinėjau pinigų pavedimą į Lietuvą. Veiksmas - centriniame banko skyriuje. Daugiau nei pusę erdvės užima čekių gryninimo operacijos, sudėtingoms operacijoms kaip manoji, skirtas valiutos keitimo punktas :). Palaukiu šiokią tokią eilutę, prieš mane stovi pagyvenęs juodukas - matosi kad pirmą kartą. Klausia moteriškės už stiklo, kaip man čia penkis šimtus kanadietiškų dolerių pervesti? Na, ta sako - turi užpildyti va šitą formą - ir kiša jam kopiją. O ta forma, tai kraupi iš tiesų, susigaudyt praktiškai be šansų. Akivaizdu, kad juodukui tas visiškai neįmanoma. Jis bando į kitą stiklo pusę permesti kažkokį lapuką, kuriame surašyti reikalingi duomenys, daugiau jis nieko neturi.. Iš anos pusės jam mandagiai nusišypsoma, ir pasakoma, kad mes formų nepildome, ir paprašoma eiti prie tam skirtų vietų ir užpildyti pačiam. Tas dar bando maldaut, tai gi man reikia labai pervesti pinigėlius, pagelbėkit kaip nors. Aha, pasvajok, juodi ir neturtingi klientai čia niekam nerūpi. Dar mandagiau jo paprašoma suktis pačiam. Aplamai, tas angliškas sterviškumas uždengtas mandagumo kauke jau pradeda knisti. Šypsosi iki ausų ir tau peilį į pašonę.., čia taip įprasta.
Na gerai, ateina mano eilė. Aš jau formą užsipildęs. Prasideda spektaklis :). Pora minučių praleidžiama tikrinant tą formą, tada bandoma kažką įvesti į kompiuterį, uždedamas štampas, kopija gražinama man, ir ate. Oho, viskas užtruko tik penkias minutes. Tik pala, mano pasas vis dar vidinėj švarko kišenėj... Klausiu kaip čia dabar?, ir viskas? Jokios autentifikacijos? Oi sako, apsirikau.., galvojau vienu nuliu mažiau ten buvo parašyta :) Mažiau tūkstančio svarų tipo nereikia jokių tikrinimų. Na, ir tada pradeda kratyti. Paimamas pasas, kreditinė kortelė, išsitraukiama dar viena speciali anketa, ir pradedama klausinėti visokių kvailų klausimų, kaip mamos vardas, kokiu tikslu tu čia tuos pinigus pervedinėji, etc. Atminkim, kad už manęs stovi jau dešimties žmonių eilutė, telaukianti pasikeisti valiutos. Baigus visus patikrinimus, atsiprašoma ir einama visko atšviesti :) Eilutė auga, bet anglai mandagūs :), iš akių matau kad norėtų šitą imigrantą paskersti, bet į akis nesako. Kopijos daromos kokias penkias minutes.., eilutė auga.. Galų gale moteriškė gryžta, gražina visus dokumenus ir ate. Viskas užtruko tikrai geras dvidešimt minučių, jei už manęs stovėjęs kolega butų buvęs lenkų kilmės ir planavęs atlikti panašią operaciją, tai manau anglai eilutėje nebūtų atlaikę.
Beje, tai dar nereiškia, kad operacija buvo atlikta :). Po kelių valandų patikrinus kreditinę kortelę, pinigėliai vis dar ten :). O po keturių dienų, Lietuvos banko sąskaitoje irgi vėjai... Na argi galima gyventi su tokiu servisu?
Dar viena istorija iš laikraščio. Porelė ima kelias paskolas, po to riša į vieną ir panašiai. Sumoje paima 40k svarų ir +20k sumoka draudimui nuo galimo nedarbo :). Skundžiasi kad išdūrė. Kai kas tai vadina apgavyste, bet bankui tai sėkmingas verslas.
Dar vienas pavyzdėlis, beje šviežias šios dienos. Gaunu laišką, jame banko pasiūlymas investuoti. O investuoti TAIP LENGVA. Tereikia parašyti, kiek nori kas mėnesį investuoti, pasirašyti, siųsti atgal paštu, ir VISKAS, tau kas mėnesėlį nuskaičiuos pinigėlius. Apie bet kokius komisinius ar panašiai nė žodelio. O tie komisiniai beje nežmoniški. Kyla keistas noras su ta anketa eiti į teismą, nes iš tiesų tai elementarus sukčiavimas, bet ech...
Rodos šioj šaly daug kas gyvena iš apgaulių, ir tam kad jos geriau sektųsi, daug šypsosi ir yra labai mandagūs. Šlykšti šalis.
2007-09-17
Žygis Settle
Šį savaitgalį darbdaviai paprašė dirbti overtaim'ą. Labai mandagiai :), ir atlygis už vieną dieną gaunasi astronomiškas, bet nusimatė pakankamai geras oras, išvaistyti tokią dieną darbui atrodė nusikaltimas.
Tad keliaujam į Šiaurės Jorkšyrą - Yorkshire Dales nacionalinį parką, miestelį Settle. Vietovė pagarsėjusi savo grožiu. Labai kalvota - čia susispeitę nemažai didesnių Anglijos kalnų. Pvz pirmoje nuotraukoje matyti Ingleborough, didžiausias regiono kalnas. Nors iki jūros nuo čia koks 100km, sakoma kad nuo viršūnės esant tyram šiauriniam orui galima matyti krantą. Vietovės tikrai gražios, tvirtai gali pasakyti, kad iš visų mūsų žygių pačios vaizdingiausios.
Dar ši apylinkė pagarsėjusi urvais. Paskutinėje nuotraukoje matyti įėjimas į Viktorijos urvą - archeologinių tyrimų šventovę. Tiesa nepasiėmėm prožektorių :), tad labai giliai patyrinėti nepavyko, bet jau puikiai jautėsi tradicinė urvų drėgmė. Iš visų pusių lašantis vanduo ir slidūs akmenys. Visada žavėjausi speleologų žygiais, šį kart teko bent maža dalele patirt tą jausmą.
Nors pasak žingsniamačio sukarta viso labo 30.000 žingsnių, jaučiasi gerokai daugiau, beveik kaip kalnuose, atstumais sunku ką nors matuoti, kai išvien tai kyli tai leidiesi. Nuovargis neblogas, o nuotaika puiki - turbūt geriausiai pavykęs žygis.
Tad keliaujam į Šiaurės Jorkšyrą - Yorkshire Dales nacionalinį parką, miestelį Settle. Vietovė pagarsėjusi savo grožiu. Labai kalvota - čia susispeitę nemažai didesnių Anglijos kalnų. Pvz pirmoje nuotraukoje matyti Ingleborough, didžiausias regiono kalnas. Nors iki jūros nuo čia koks 100km, sakoma kad nuo viršūnės esant tyram šiauriniam orui galima matyti krantą. Vietovės tikrai gražios, tvirtai gali pasakyti, kad iš visų mūsų žygių pačios vaizdingiausios.
Dar ši apylinkė pagarsėjusi urvais. Paskutinėje nuotraukoje matyti įėjimas į Viktorijos urvą - archeologinių tyrimų šventovę. Tiesa nepasiėmėm prožektorių :), tad labai giliai patyrinėti nepavyko, bet jau puikiai jautėsi tradicinė urvų drėgmė. Iš visų pusių lašantis vanduo ir slidūs akmenys. Visada žavėjausi speleologų žygiais, šį kart teko bent maža dalele patirt tą jausmą.
Nors pasak žingsniamačio sukarta viso labo 30.000 žingsnių, jaučiasi gerokai daugiau, beveik kaip kalnuose, atstumais sunku ką nors matuoti, kai išvien tai kyli tai leidiesi. Nuovargis neblogas, o nuotaika puiki - turbūt geriausiai pavykęs žygis.
2007-09-02
Starlight Express
Paprastas vizitas teatre gal ir nenusipelnytų įrašo bloge, bet tai juk "Starlight Express", paties Andrew Lloyd Webberio nepakartojamas ir unikalus šedevras. Bent taip buvo galima suprasti iš reklamų :).
Skambu provincialiai, bet nieko panašaus iš tiesų regėti neteko. Kertinis miuziklo ("roko miuziklo") kabliukas - visi aktoriai su riedučiais. O kai esi su riedučiais, vietoje nustovėti sunku, veiksmo, greičio pakanka per akis. Muzika - super, pakanka lyrinių epų, bet taip pat lengvai eina ir rokas, bliuzas, hip-hopas, rokenrolas. Kostiumai - iš vis fantastiški, spalvos liejasi per kraštus. Efektai irgi nerealūs, vienas kaskadininkas pastoviai su riedučiais daro salto, karts nuo karto nusileidžia ekranas, užsidedam 3d akinius ir veiksmas persikelia į žiūrovų salę ;)
Istorija aišku nepretenzinga, bet matyt to ir reikia, ŠOU - visom prasmėm nuostabus.
Ach, kad tik daugiau tokių stebuklų atvažiuotų į Bradfordą :) Kolegos emigrantai Londone turbūt iš manęs tik pasijuoktų, šito gero ten greičiausiai netrūksta.
2007-08-20
Almeria
Lengvas nukrypimas nuo emigracijos temos :)
Nusprendėm keturiom dienom vieną geografinį ekstremumą - amžiną lietų, pakeisti kitu - sausiausiu regionu Europoje. Almerija, Andalūzija, Ispanija. Bilietus perkam Jet2, plius randam viešbutuką trim naktim ir pirmyn.
Pirmas ispūdis ryškiai oranžinis - šios spalvos čia netrūksta. Važiuodamas tiltu per išdžiuvusią upę gali pagalvoti, kad atsidūrei Marse. Dėl galybės dulkių oranžinės net palmės, taip pat ir visos mašinos. Pastatai visi balti arba geltoni, atrodo šiaip fainai, kaip iš filmų apie "nerūpestingą gyvenimą", kitaip įsivaizduoju ir neįmanoma, nes temperatūra - apie 33 laipsnius, tokia laikosi visas keturias dienas, ir nė debesėlio. Einant šaligatviu koja netyčia išslysta iš tapkės ir AJAJAI, DEGA, eksperimentas pakartojamas ant šešėlio - ne ką geriau :)
Gerai pagalvojus iki Sacharos nuo čia ne taip ir toli, gal 100 km nebus į pietus iki Maroko, ir tada dar biški :)
Elgiamės kaip tikri turistai ir bandom naudotis visuomeniniu transportu :). Mano ispanų kalbos žinios ne tokios ir blogos, kaip ir tikėjausi, bet ir ne tokios geros, kaip slapta viliausi :). Kartais atrodo, kad mane jie supranta, bet aš jų tai tikrai ne :) Pradedu aiškiai ir lėtai, - 'Puedo komprar biliete aqui?', - 'Aqui?, blablablabla no aqui', - 'Quiero pagar biliete, tengo dinero aqui', bandau dar paprasčiau, - 'blablablablablablabla, no aqui', - 'de me dos bilietes', ir kišu 10 eurų :), šitas triukas sulošia, reikėjo iš pradžių taip :)
Pats miestas visai tvarkingas, viešbutukas padorus, pusryčiai jame išvis nuostabūs, o ispanai irgi visai nieko :). Jūra graži, mėlyna, nors ir ne itin banguota. Servisas prie jūros irgi pusė velnio, gali gauti stacionarų gultą už juokingą kainą, ir gulėt pavėsy prie pat jūros gurkšnodamas vyną.
Tiesa, nieko daugiau ypatingo be jūros mes ir nepamatėm. Ekskursijom reikėjo susirūpinti anksčiau, nes visokie akvaparkai jau užsakyti. Bandom klaidžioti po patį miestą. Čia vienu metu pasidarė visai nedrąsu, kai nuklydom į jų Mediną. Siauros gatvelės, aplink rodos ne ispanai, o jau juodesni už vietinius elementai. Paėjus toliau, atsiveria olų rajonas - žmonės iš tiesų čia gyvena olose !, bet atrodo kad ne labiausiai pasiturintys. Gaila, kad mūsų fotiko gabaritai neleidžia jo greitai paslėpti užantyje, taigi foto nepadarėm.
Che, dar vienas ispūdis - tai MĖSA :). Esam buvė Italijoje, bet kažkaip šį elementą praleidom. Dabar jau teko atsigriebti :) Pietiečiai mėsą gaminti MOKA. Rūkytos dešros, kumpiai, įvairiausi gaminiai, kurių pavadinimų net nebandžiau prfisiminti. Na, pasirinkimas tai kažkas tokio. Eiliniam supermarkete, pamačius mėsos skyrių galima atsisėst ant žemės. Apie specialias parduotuves net nėra ko kalbėti. Iki šiol laikiau tokią naivią nuomonę, kad Lietuvoje mėsos klausimu yra visai neblogai.., o ar galima buvo labiau suklysti :)
Tai tiek chaotiškų prisiminimų iš šios lengvos kelionės.
Nusprendėm keturiom dienom vieną geografinį ekstremumą - amžiną lietų, pakeisti kitu - sausiausiu regionu Europoje. Almerija, Andalūzija, Ispanija. Bilietus perkam Jet2, plius randam viešbutuką trim naktim ir pirmyn.
Pirmas ispūdis ryškiai oranžinis - šios spalvos čia netrūksta. Važiuodamas tiltu per išdžiuvusią upę gali pagalvoti, kad atsidūrei Marse. Dėl galybės dulkių oranžinės net palmės, taip pat ir visos mašinos. Pastatai visi balti arba geltoni, atrodo šiaip fainai, kaip iš filmų apie "nerūpestingą gyvenimą", kitaip įsivaizduoju ir neįmanoma, nes temperatūra - apie 33 laipsnius, tokia laikosi visas keturias dienas, ir nė debesėlio. Einant šaligatviu koja netyčia išslysta iš tapkės ir AJAJAI, DEGA, eksperimentas pakartojamas ant šešėlio - ne ką geriau :)
Gerai pagalvojus iki Sacharos nuo čia ne taip ir toli, gal 100 km nebus į pietus iki Maroko, ir tada dar biški :)
Elgiamės kaip tikri turistai ir bandom naudotis visuomeniniu transportu :). Mano ispanų kalbos žinios ne tokios ir blogos, kaip ir tikėjausi, bet ir ne tokios geros, kaip slapta viliausi :). Kartais atrodo, kad mane jie supranta, bet aš jų tai tikrai ne :) Pradedu aiškiai ir lėtai, - 'Puedo komprar biliete aqui?', - 'Aqui?, blablablabla no aqui', - 'Quiero pagar biliete, tengo dinero aqui', bandau dar paprasčiau, - 'blablablablablablabla, no aqui', - 'de me dos bilietes', ir kišu 10 eurų :), šitas triukas sulošia, reikėjo iš pradžių taip :)
Pats miestas visai tvarkingas, viešbutukas padorus, pusryčiai jame išvis nuostabūs, o ispanai irgi visai nieko :). Jūra graži, mėlyna, nors ir ne itin banguota. Servisas prie jūros irgi pusė velnio, gali gauti stacionarų gultą už juokingą kainą, ir gulėt pavėsy prie pat jūros gurkšnodamas vyną.
Tiesa, nieko daugiau ypatingo be jūros mes ir nepamatėm. Ekskursijom reikėjo susirūpinti anksčiau, nes visokie akvaparkai jau užsakyti. Bandom klaidžioti po patį miestą. Čia vienu metu pasidarė visai nedrąsu, kai nuklydom į jų Mediną. Siauros gatvelės, aplink rodos ne ispanai, o jau juodesni už vietinius elementai. Paėjus toliau, atsiveria olų rajonas - žmonės iš tiesų čia gyvena olose !, bet atrodo kad ne labiausiai pasiturintys. Gaila, kad mūsų fotiko gabaritai neleidžia jo greitai paslėpti užantyje, taigi foto nepadarėm.
Che, dar vienas ispūdis - tai MĖSA :). Esam buvė Italijoje, bet kažkaip šį elementą praleidom. Dabar jau teko atsigriebti :) Pietiečiai mėsą gaminti MOKA. Rūkytos dešros, kumpiai, įvairiausi gaminiai, kurių pavadinimų net nebandžiau prfisiminti. Na, pasirinkimas tai kažkas tokio. Eiliniam supermarkete, pamačius mėsos skyrių galima atsisėst ant žemės. Apie specialias parduotuves net nėra ko kalbėti. Iki šiol laikiau tokią naivią nuomonę, kad Lietuvoje mėsos klausimu yra visai neblogai.., o ar galima buvo labiau suklysti :)
Tai tiek chaotiškų prisiminimų iš šios lengvos kelionės.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)