Stebiuosi savo paties tingumu. Laisvo laiko sočiai, o blog'as nesirašo. Tepastebėsiu, kad Edinburgas - neabejotinai gražiausias Anglijos miestas, Londono westend'o miuziklai nuostabūs, o jei ruošies stebėti Londone fejerverkus, būk pasiruošęs dalintis stebėjimo erdve su keliais milijonais kitų akių. Tiek.
O dabar tesilieja padrikas minčių srautas apie emigraciją, kaip tokią. Noriu pačiam sau, ir visiem kitiem kam įdomu, atsakyti į klausimą, kodėl namo gryžta emigrantas?
Trumpai - atvykau ieškoti kažko naujo, tas naujas po kurio laiko tapo senas ir patirtas, o daugiau paskatų pasilikti neatsirado.
Ilgai - istorija prasideda nuo Lietuvos, kur buvau labai patenkintas savo lietuviško gyvenimo kokybe. Bet naivumas, idealizmas ir kiti prieteliai sakė, kad Vakaruose yra dar geriau, o jau galimybių tai nors vežimu vežk. Kad Lietuvoj tu smirsti, ir nieko niekada nepasieksi, o Vakaruose visai kas kita. Ar Anglijoj iš tiesų daug galimybių? Tikrai TAIP, krūvos. Ar tom galimybėm būsi sotus? Tikrai NE.
Po pusės metų Anglijoje tapo aišku, kad gyvenimo kokybė iššoko pro langą. Apie medicinos, švietimo sistemas, servisą jau rašiau, bet ne tame esmė. Blogiausia, kad tu vis dar čia svetimas, supranti, kad reikia dar bent penkių metų pilnam įsiliejimui į vietinę kultūrą, bet įsilieti tu visai nebenori. Lietuvoj liko tavo aplinka, kurioje jauteisi savas. Lietuvoj liko gamta, sodas, tavo šuo, ir visos svajonės. Svajonės, kaip perki Savo Namą, prie kurio bent dešimt arų žemės, ir kaip toje žemėje sodini obelis ir augini japonišką sodą. O Anglijoj dešimt arų neturėsi niekada, čia taip nebūna, maksimum vieną ar du, kuriuos išliesi asfaltu, kad turėtum kur pastatyt mašiną. Lietuvoje liko miestai, aplinka, kuri tau rūpi. Panaršau miestai.net portalo diskusijas, žmonės aktyviai seka kiekvieną naują statinį, fotografuoja eigą, stebi kaip keičiasi jiems mielas miestas. Man taip pat labai įdomus Vilnius, Kaunas. Ar jaučiu panašius jausmus Vakarų Jorkšyrui?, Oi ne...
Sutinku, žmogus gali keistis, adaptuotis, bet tam juk reikia kažkokių gilesnių priežasčių, ar ne? Karjera?, Pinigai? Neblogos priežastys, bet tikrai nepakankamos. Suprantu, kad nesu tipinis emigrantas, kuris galbūt Lietuvoj sunkiai pragyventų, ir kuriam šios priežasys yra daug svarbesnės, bet šiandien ne apie juos.
Kalbu su bendrabarbiais anglais - nemiela ir jiem čia, kodėl? Tos pačios priežastys - prasta bendroji infrastuktūra, paminimas baseinas prie namų, kurį gali sau leisti Kalifornijoj, bet jokiu būdu ne Londone. Jie nori emigruoti į Kanadą, Australiją, JAV ir panašiai( vienas netgi spėjo tą padaryti ). Jiem sunku išvažiuoti dėl tų pačių priežasčių - Anglijoj liktų šeima, sava aplinka kurioje tu užaugai. Visur tos pačios problemos.., įdomu, o ką kalba žmonės Kalifornijoj?, kad juos jau užkniso baseinas, amžinai deginanti Saulė bei amerikoniškas gyvenimo būdas, ir jie svajoja apie senąją-šlapiąją Europą?
Žmogui niekada negana, jis susikuria aibę keisčiausių siekių, ir jei jų nepasiekia, puola krimstis. Džiaugtis tuo ką turi ir gyvent, tobulėt bei Augt savo terpėj sugeba nedaug kas. Norėčiau tapti tokiu žmogumi, ir man vėl suteiktas šansas. Ačiū
Byla uždaryta.
2008-01-24
2008-01-10
Griausmas is giedro dangaus
Prisipažinsiu, pavargau rašyt blog'ą :). Paskutinius mėnesius buvo smagių kelionių, bet tiesiog tingėjosi. Na, o kadangi nuo šiandien aš bedarbis - atsigriebsiu už viską :)
Na bet nuo pradžių: visų pirma mano ex-įmonė vadinasi William Hill. Šįmet sugebėjo iškristi iš Fortune 500, tuom sugadindama man CV, ech.. :) Dirbau aš IT departamente, kuriau naujos kartos sistemas. Priimant į darbą buvo girtasi - atseit tai antras didžiausias IT projektas Anglijoje po NHS. Iš tiesų, keli šimtai žmonių dirbantys prie vieno daikto atrodo įspūdingai. Mano profesinė patirtis fantastiška, manageriai girėsi, kad įvaldė ketvirtą Agile lygmenį, ir iš tiesų projektų valdymas buvo superinis. Tarp programuotojų - jokių studentų, architektai - super kieti, na - profesine prasme galimybės nerealios. Išmokau ir patyriau pasakiškai daug, jaučiu kad Lietuvoj dabar tai jau versčiau kalnus :) O bet tačiau...
Vakar į email atėjo paprastas eilinis laiškelis - rytoj ryte skaitysim pranešimą, prašom dalyvauti. Skaitysim vienu metu dviejuose aukštuose ( mes užimam tris, kiekvienam po kokį šimtą žmonių ), prašom visi dalyvaut. Na, ok, šiandien ryte kaip įprastai aš darbe apie devintą, hmm, keista, nėra interneto, netgi elementaraus kompiuterinio tinklo. Negi tik man?, Kaip ir ne, apsižvalgau, dauguma kolegų krapšto nosis. Kažkas ne taip. Na gerai, reik palaukt pranešimo, pajuokaujam su kolega, kad taip tikisi surinkti daugiau auditorijos :). Po keleto minučių pasirodo vienas iš direktorių tarybos narių, atsiranda mikrofonas, kolonėlės, dabar kalbės..
Ir tada įvyksta kažkas iš pasakų srities. Jis teužtrunka kokias penkias minutes. Pradžioj informuoja, kad IBM vykdė visos IT programos auditą, po to buvo įvertinti biznio prioritetai, na, viena ir kita, bet įmonė nusprendė IT programos nebetesti, o nusipirkti ko jai reikia iš trečios šalies. Tyla..., visi jau supranta, kad kažkas negerai, aš vis laukiu kada kas nors pradės juoktis ir mes gryšim prie normalių darbų. Pranešėjas tesia: "dabar norėčiau, kad visi eitumėt namo". Pradeda linkti keliai.. Informuoja, kad visus kontrakterius atleidžia iš karto, o pastovūs darbuotojai(tame tarpe ir aš) prašomi palikti savo telefono numerį, su jumis bus susisiekta. Mano žvilsnis sustoja ties senior projekto manageriu. Jaučiu kad jam tai naujiena. Žmogelis iš tiesų atrodo nekaip. Dairausi toliau, aplink tik ilgi veidai. Atrodo, kad visi laukia žodelio - joke. Bet pranešėjas pasako ačiū ir išeina.
Atrodo kad mūsų šimtukas žmonių turėtų pakelti triukšmą, bet vietoj to - mirtina tyla. Visi pradeda pamažu eiti prie stalų ir kraustytis daiktus. SURREAL. Jokiam filme nieko panašaus nemačiau. Prie bendros atmosferos trūksta tik dūmų. Pamažu žmonės pradeda burtis į būrelius, kalbėtis. Prisijungiu ir aš. Vienas pagrindinis žodis - shocked, shocked shocked. Visi shocked. Nuo testuotojų iki projekto managerių. Iki pačių vadų. Šito nežinojo niekas. Viskas atrodė visai neblogai, na šiek tiek buvo vėluojama, bet kokybė buvo patenkinama, biznis rodės buvo patenkintas. O staiga, kelių šimtų žmonių paprašoma per dieną pakeisti savo gyvenimus....
Prasideda kalbos. Minima suma - 40 milijonų svarų. Tiek jau yra įdėta į visą programą. Kažkas turi akcijų, pats laikas parduoti, bet turbūt per vėlu, pranešimas jau paskelbtas rinkose. Kontrakteriai, o jų mūsų komandoj dauguma, vaikšto it pardavę žemes. Prasideda kalbos apie socialines garantijas. Panašu kad kontrakteriai liks be jokių kompensacijų. Tiesiog nuo ryt nebegauna algos. O gyvent gi reikia, mokėt mortgage'us ir panašiai. Didžiausias šokas - kad prieš tai nebuvo jokių ženklų, visiem visiem - tai siurprizas. Projektai atrodo gan vykę, esam girdėję tik kalbas kad viskas einasi normaliai. Ne tobulai, bet tikrai normaliai.
Taigi, berašant šį tekstą gaunu skambutį. Pirmadieni esu kviečiamas pasikalbėti į vieną viešbutį :). Darbo vietos matyt jau užkonservuotos :) Pradedu mastyti apie savo planus. Beje, čia nerašiau, bet Vasario 17 turiu bilietus į Kauną :). Į vieną pusę. Taigi nesijaučiu labai nukentėjęs :). Galvoju tik ką įmanoma nuveikti per vieną mėnesį. Bus matyt. Nuotaika vis dar siurreali. Bus proga aprašyt savo kalėdines-naujametines kelionęs į Londoną, Edinburgą. Papasakot ką nors daugiau apie ex-darbą didelėj korporacijoj. Aprašyt priežastis, kodėl jau prieš pusmetį nusprendėm gryžt į Lietuvą. Ir tuo galutinai užversti paskutinį šio blogo puslapį.
Atnaujinta
2008-01-14
Šiandien buvau pakviestas į centre esantį viešbutį aptarti tolimesnės kloties. Kartais stebiuosi kodėl tokiems reikalams reikia prabangiam viešbuty nuomuot konferencijų salę.., na bet tiek to. Šiaip viskas buvo super correct. Manes atsiprašė, kad taip išėjo, pranešė kad atleidžia, ir kadangi turi prieš mėnesį pranešti, tai šiandien ir praneša, o ateinantį mėnesį aš vis dar pas juos dirbu, tik į darbą eiti nereiks. Pinigus už tą laiką mokės kaip visada. Neišnaudotos atostogos taip pat bus išmokėtos. O pats gali mauti atgal į savo Lietuvą kad ir šiandien :). Nu smagu, šiandien pat įdedu CV į Lietuvos paieškos tinklapius ir ieškau Ryanair bilietų, po dviejų savaičių gryžtu !!
Na bet nuo pradžių: visų pirma mano ex-įmonė vadinasi William Hill. Šįmet sugebėjo iškristi iš Fortune 500, tuom sugadindama man CV, ech.. :) Dirbau aš IT departamente, kuriau naujos kartos sistemas. Priimant į darbą buvo girtasi - atseit tai antras didžiausias IT projektas Anglijoje po NHS. Iš tiesų, keli šimtai žmonių dirbantys prie vieno daikto atrodo įspūdingai. Mano profesinė patirtis fantastiška, manageriai girėsi, kad įvaldė ketvirtą Agile lygmenį, ir iš tiesų projektų valdymas buvo superinis. Tarp programuotojų - jokių studentų, architektai - super kieti, na - profesine prasme galimybės nerealios. Išmokau ir patyriau pasakiškai daug, jaučiu kad Lietuvoj dabar tai jau versčiau kalnus :) O bet tačiau...
Vakar į email atėjo paprastas eilinis laiškelis - rytoj ryte skaitysim pranešimą, prašom dalyvauti. Skaitysim vienu metu dviejuose aukštuose ( mes užimam tris, kiekvienam po kokį šimtą žmonių ), prašom visi dalyvaut. Na, ok, šiandien ryte kaip įprastai aš darbe apie devintą, hmm, keista, nėra interneto, netgi elementaraus kompiuterinio tinklo. Negi tik man?, Kaip ir ne, apsižvalgau, dauguma kolegų krapšto nosis. Kažkas ne taip. Na gerai, reik palaukt pranešimo, pajuokaujam su kolega, kad taip tikisi surinkti daugiau auditorijos :). Po keleto minučių pasirodo vienas iš direktorių tarybos narių, atsiranda mikrofonas, kolonėlės, dabar kalbės..
Ir tada įvyksta kažkas iš pasakų srities. Jis teužtrunka kokias penkias minutes. Pradžioj informuoja, kad IBM vykdė visos IT programos auditą, po to buvo įvertinti biznio prioritetai, na, viena ir kita, bet įmonė nusprendė IT programos nebetesti, o nusipirkti ko jai reikia iš trečios šalies. Tyla..., visi jau supranta, kad kažkas negerai, aš vis laukiu kada kas nors pradės juoktis ir mes gryšim prie normalių darbų. Pranešėjas tesia: "dabar norėčiau, kad visi eitumėt namo". Pradeda linkti keliai.. Informuoja, kad visus kontrakterius atleidžia iš karto, o pastovūs darbuotojai(tame tarpe ir aš) prašomi palikti savo telefono numerį, su jumis bus susisiekta. Mano žvilsnis sustoja ties senior projekto manageriu. Jaučiu kad jam tai naujiena. Žmogelis iš tiesų atrodo nekaip. Dairausi toliau, aplink tik ilgi veidai. Atrodo, kad visi laukia žodelio - joke. Bet pranešėjas pasako ačiū ir išeina.
Atrodo kad mūsų šimtukas žmonių turėtų pakelti triukšmą, bet vietoj to - mirtina tyla. Visi pradeda pamažu eiti prie stalų ir kraustytis daiktus. SURREAL. Jokiam filme nieko panašaus nemačiau. Prie bendros atmosferos trūksta tik dūmų. Pamažu žmonės pradeda burtis į būrelius, kalbėtis. Prisijungiu ir aš. Vienas pagrindinis žodis - shocked, shocked shocked. Visi shocked. Nuo testuotojų iki projekto managerių. Iki pačių vadų. Šito nežinojo niekas. Viskas atrodė visai neblogai, na šiek tiek buvo vėluojama, bet kokybė buvo patenkinama, biznis rodės buvo patenkintas. O staiga, kelių šimtų žmonių paprašoma per dieną pakeisti savo gyvenimus....
Prasideda kalbos. Minima suma - 40 milijonų svarų. Tiek jau yra įdėta į visą programą. Kažkas turi akcijų, pats laikas parduoti, bet turbūt per vėlu, pranešimas jau paskelbtas rinkose. Kontrakteriai, o jų mūsų komandoj dauguma, vaikšto it pardavę žemes. Prasideda kalbos apie socialines garantijas. Panašu kad kontrakteriai liks be jokių kompensacijų. Tiesiog nuo ryt nebegauna algos. O gyvent gi reikia, mokėt mortgage'us ir panašiai. Didžiausias šokas - kad prieš tai nebuvo jokių ženklų, visiem visiem - tai siurprizas. Projektai atrodo gan vykę, esam girdėję tik kalbas kad viskas einasi normaliai. Ne tobulai, bet tikrai normaliai.
Taigi, berašant šį tekstą gaunu skambutį. Pirmadieni esu kviečiamas pasikalbėti į vieną viešbutį :). Darbo vietos matyt jau užkonservuotos :) Pradedu mastyti apie savo planus. Beje, čia nerašiau, bet Vasario 17 turiu bilietus į Kauną :). Į vieną pusę. Taigi nesijaučiu labai nukentėjęs :). Galvoju tik ką įmanoma nuveikti per vieną mėnesį. Bus matyt. Nuotaika vis dar siurreali. Bus proga aprašyt savo kalėdines-naujametines kelionęs į Londoną, Edinburgą. Papasakot ką nors daugiau apie ex-darbą didelėj korporacijoj. Aprašyt priežastis, kodėl jau prieš pusmetį nusprendėm gryžt į Lietuvą. Ir tuo galutinai užversti paskutinį šio blogo puslapį.
Atnaujinta
2008-01-14
Šiandien buvau pakviestas į centre esantį viešbutį aptarti tolimesnės kloties. Kartais stebiuosi kodėl tokiems reikalams reikia prabangiam viešbuty nuomuot konferencijų salę.., na bet tiek to. Šiaip viskas buvo super correct. Manes atsiprašė, kad taip išėjo, pranešė kad atleidžia, ir kadangi turi prieš mėnesį pranešti, tai šiandien ir praneša, o ateinantį mėnesį aš vis dar pas juos dirbu, tik į darbą eiti nereiks. Pinigus už tą laiką mokės kaip visada. Neišnaudotos atostogos taip pat bus išmokėtos. O pats gali mauti atgal į savo Lietuvą kad ir šiandien :). Nu smagu, šiandien pat įdedu CV į Lietuvos paieškos tinklapius ir ieškau Ryanair bilietų, po dviejų savaičių gryžtu !!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)